2022 04 10 Verbų sekmadienis
Balandžio 10 dieną šventėme Kristaus Kančios - Verbų sekmadienį. Domeikavos Lietuvos kankinių bažnyčioje Verbų sekmadienio iškilmingai liturgijai vadovavo klebonas kunigas Gintaras Pūras, talkino klierikas Mantas Šideikis. Pamaldų metu buvo šventinamos verbos bei einama tradicinė Verbų procesija maldos namų viduje. Pamaldose giedojo parapijos choras ir giesmininkai.
Vėliau buvo skaitoma mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančios istorija, kurią vaidmenimis perteikė dvasininkas ir pasauliečiai skaitovai.
Kristaus Kančios – Verbų sekmadienis yra diena, kai visa Bažnyčia mini Jėzaus pergalingą įžengimą į Jeruzalę, lygiai savaitė prieš jo prisikėlimą.
Skirtingai negu užpernai ir pernai, kai dėl pandemijos buvo ribojamas maldininkų skaičius, šių metų Verbų sekmadienio Mišiose vėl dalyvavo gausus būrys tikinčiųjų. Prieš pamaldas buvo einamas Kryžiaus kelias. Žmonės aktyviai dalyvavo Kryžiaus kelio maldoje bei stočių mąstymuose.
Nuoširdžiai dėkojame gėlininkėms sukūrusioms išskirtinę verbą mūsų parapijai. Verboje žaliuojantys augalai
simbolizuoja Kristaus nemirtingumą.
Verbų sekmadieniu pradedama Didžioji Velykų savaitė. Pačios svarbiausios šios savaitės dienos – Didysis Tridienis: ketvirtadienis, penktadienis ir Velyknaktis: naktis iš šeštadienio į sekmadienį. Velykų Tridienis nėra tik paprastas pasiruošimas Kristaus Prisikėlimo iškilmei. Viskas, kas vyksta nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Prisikėlimo sekmadienio, atveria išskirtinius įvykius išganymo, kiekvieno mūsų, išgelbėjimo iš nuodėmės ir blogio gniaužtų, istorijoje. Šios dienos yra viršūnė, tai tarsi šviesos šaltinis, nuskaidrinantis visus liturginius metus. Praleisti šias dienas būtų lygu save apiplėšti. (Pagal Magnifikat)
Domeikavos bažnyčioje Didįjį ketvirtadienį, Didįjį penktadienį ir Didįjį šeštadienį liturginės apeigos prasidės 19.00 valandą. Velyknaktį vyks Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Kviečiame dalyvauti parapijiečius ir svečius.
Lietuvoje nuo seno Verbų sekmadienio rytą būdavo skubama kuo anksčiau atsikėlus iš anksto pasiruošta verba nuplakti dar miegančius artimuosius sakant: Ne aš plaku, verba plaka. Už savaitės ir Velykos, ar žadi velykaitį (margutį)? Mama vaikams verba sušerdavo, kad visus metus nesirgtų, būtų darbštūs. Nuplaktieji nepykdavo, džiaugdavosi. Bažnyčioje reikėdavo rankoje laikyti verbą, kitaip velnias į delną įbruksiąs savo uodegą. Išėję iš bažnyčios stengdavosi vieni kitiems, namie – artimiesiems suduoti verba, tikėdamiesi išvaryti ligas, susigrąžinti sveikatą. Vakarų Žemaitijoje ir kitur šventintą verbą kišdavo už trobos sijos, į kertę, kad saugotų nuo gaisro, perkūnijos. Daug kur senesniems, vienišiems kaimynams šventintų verbų į namus atnešdavo jaunimas. (Pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją)
Parapijos informacija
