Atgailos sakramentas

Atgaila

„Priimantiems Atgailos sakramentą Dievas gailestingai atleidžia Jam padarytus įžeidimus; drauge jie sutaikinami su Bažnyčia, kurią sužeidė nusidėdami ir kuri savo meile, pavyzdžiu ir maldomis padeda jiems atsiversti.“

Plg. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1422
Domeikavos bažnyčioje išpažinčių klausoma prieš šv. Mišias.
ATGAILOS SAKRAMENTO PAVADINIMAI
Jis vadinamas Atgailos sakramentu, nes nusidėjusiam krikščioniui nurodo asmeninį ir bažnytinį kelią atsiversti, gailėtis ir atsilyginti.
Jis vadinamas Atleidimo sakramentu, nes kunigo sakramentiniu nuodėmių atleidimu Dievas krikščioniui suteikia atleidimą ir ramybę.
Jis vadinamas Atsivertimo sakramentu, nes sakramentiniu būdu, per regimą ženklą kviečia krikščionį į atsivertimą, padeda atsižadėti nuodėmės ir sugrįžti į artimą draugystę su Dievu.
Jis vadinamas Išpažinties sakramentu, nes švenčiamas tik tada, kai nusidėjėlis drąsiai, atvirai ir apgailestaudamas išvardina savo nuodėmes kunigui, kuris pokalbį laikydamas visiškoje paslaptyje diskretiškai pataria, primena Kristaus mokymą ir palydi žmogų išrišimo malda.
Jis vadinamas Sutaikinimo sakramentu, nes dovanoja naują, taikos ir ramybės sklidiną ryšį su Dievu ir bendruomene.
KODĖL TIKINČIAJAM REIKIA PRIIMTI ATGAILOS SAKRAMENTĄ?
Po krikšto krikščionims nepavyksta likti ištikimiems Kristui, gyventi taip kaip Jis moko. Krikščionys neretai mąsto ir elgiasi prieš Evangeliją — renkasi nuodėmę. Nusidėti — tai išduoti Dievo ir artimo meilę. Nuodėmės pasirinkimas — tai gėrio iškraipymas. Pasirinkdami blogį atsiribojame nuo Dievo ir aplinkinių, veikiame be tikros meilės. Jei nedori veiksmai nuolat pasikartoja — jie tampa įpročiu ir mus pavergia. Švęsdami Susitaikymo sakramentą arba kitaip tariant eidami išpažinties leidžiame, kad mus paliestų tiesa, gydanti ir išlaisvinanti Dievo meilė. Taip atkuriame ryšį su Dievu ir artimu. Pats Kristus šiose apeigose mus apkabina ir išlaisvina, tvarsto žaizdas ir padrąsina naujam gyvenimui.
KODĖL IŠPAŽINTIES REIKIA EITI PAS KUNIGĄ?
Jėzus Kristus siųsdamas savo Dvasią apaštalams leido tęsti Jo darbą: liudyti ir teikti Dievo gailestingumą. Apaštalai gautą nuodėmių atleidimo galią perdavė savo pagalbininkams ir įpėdiniams. Taip sakramentinė nuodėmių atleidimo galia per kunigystės šventimus lieka Bažnyčioje ir pasiekia tikinčiuosius.
Kunigas — Kristaus darbo tęsėjas, Bažnyčios kaip Viešpaties įsteigtos, bet kartu ir žmonių bendruomenės pasiuntinys. Per kunigą susitaikome su bendruomene, kurią net ir slaptomis savo nuodėmėmis esame įžeidę, atsiskyrę. Kunigas yra įpareigotas saugoti išpažinties paslaptį. Kunigas ne tik išriša nusidėjusį žmogų iš nuodėmių, bet, turėdamas dvasinio gyvenimo ir vadovavimo bei tarnystės patirtį, pataria labiau atsiverti Evangelijai.
KADA REIKIA EITI IŠPAŽINTIES?
Išpažinties einame tada, kada padarome sunkią nuodėmę. Sunki nuodėmė — Dievo įsakymų nesilaikymas svarbiuose dalykuose, puikiai suprantant pasirinktą blogį ir laisvai pritariant nuodėmei.
Padarius tik lengvas, kasdienes nuodėmes, išpažinties rekomenduojama eiti kartą per mėnesį ar dar rečiau. Atgaila suteikia stiprybės priešintis blogiui, augina pasitikėjimą Dievo gailestingumu.
Bažnyčios įsakymas bent kartą metuose atlikti išpažintį galioja atšalusiems katalikams, kurie rizikuoja savo sielos išganymu. Tai kraštutinė priemonė, skatinanti išlaikyti savo sieloje dieviškąjį gyvenimą. To nepakanka norint krikščionišką tikėjimą gilinti ir patirti nuostabių jo vaisių.
KAIP ATLIKTI IŠPAŽINTĮ?
Priėję prie klausyklos persižegnojate ir pasveikinate kunigą: „Garbė Jėzui Kristui“. Kunigas palaimina Jus ir atsako: „Per amžius. Amen“ Tada pasakote kada paskutinį kartą buvote išpažinties, primenate ar gavote išrišimą ir išvardijate nuodėmes, nurodote svarbesnes aplinkybes, sunkumus gyvenant krikščionišką gyvenimą. Nuodėmes reikia išpažinti atvirai, nieko nenuslepiant, nes kitaip išpažintis bus šventvagiška. Kunigas yra įpareigotas saugoti išpažinties paslaptį. Po to tariate: „Daugiau nuodėmių neatsimenu, gailiuosi ir žadu pasitaisyti, prašau atgailos ir išrišimo.“
Kunigas gali patarti, priminti krikščioniško gyvenimo ypatumus, paskiria atgailą, kuri yra ne tik simbolinis atsiteisimas už padarytas nuodėmes, bet ir pagalba naujam dvasiniam gyvenimui, vaistas silpnybėse. Kunigas pakviečia gailėtis dėl nuodėmių ir kalba išrišimo maldą : „Dievas, gailestingumo Tėvas...“, o Jūs tuo metu pridedate ranką prie širdies, tai išreiškia Jūsų nuoširdų gailestį už nuodėmes, ir tyliai meldžiatės: „Viešpatie Jėzau Kristau, Gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio (-ės).“ Pabaigoje kunigas Jus palaimina, persižegnoję kunigui atsakote: „Dėkoju Dievui“.
Tada pasirenka vietą bažnyčioje ir padėkojate Dievui už suteiktą gailestingumo malonę, atliekate paskirtą atgailą, 
SĄŽINĖS TYRIMAS (APŽVALGA)
Nuodėmės prieš Dievą
  • nepasitikėjau Dievu, pritariau burtams, prietarams, lankiausi pas būrėjus, ekstrasensus, domėjausi ateities spėjimais, skaičiau horoskopus, užsiėmiau magija ir spiritizmu, naudojau talismanus, sėkmę nešančius daiktus;
  • Jėzų Kristų ne visuomet priėmiau kaip savo Gyvenimo Viešpatį ir Gelbėtoją, abejojau Dievo gailestingumu;
  • nedalyvavau sekmadienio šv. Mišiose, dirbau sekmadieniais sunkius ir nebūtinus darbus, trukdančius garbinti Dievą;
  • nenorėjau melstis su bendruomene, nesimeldžiau kasdien savo namuose, o maldoje galvojau visai ne apie Dievą;
  • Dievo vardą tariau be deramos pagarbos, nesitikėjau iš Jo malonės ir bendrystės;
  • neskaičiau Dievo Žodžio ir jokios krikščioniškos literatūros;
  • negilinau savo tikėjimo, abejojau krikščionybe, Katalikų Bažnyčios mokymu, neieškojau tiesos, todėl mano dvasinis gyvenimas yra vangus ir drungnas;
  • pritariau tiesoms, kurios prieštarauja Katalikų Bažnyčios mokymui, pvz., reinkarnacijai, Naujojo amžiaus religingumo idėjoms;
  • gėdijausi savo tikėjimo, nesielgiau kaip dera krikščioniui;
  • nerodžiau bažnyčioje pagarbos Švč. Sakramentui. Šv. Komuniją priėmiau be deramo pasirengimo, su sunkiomis nuodėmėmis;
  • nenorėjau išpažinti sunkių nuodėmių, neatlikau nuoširdžios išpažinties.
Nuodėmės prieš artimą
Tėvų ar vyresniųjų:
  • su vaikais ar jaunimu elgiausi nepagarbiai tarsi jie būtų mano nuosavybė;
  • neišsaugojau atidumo ir kantrybės, auklėjau su pykčiu;
  • įžeidinėjau ir žeminau silpnesnius, neturinčius galios ir įtakos;
  • nepriėmiau kitų išmintingų pamokymų, patarimų, nes galvojau, kad viską jau žinau;
  • savo elgesiu rodžiau blogą pavyzdį;
  • priešinausi vaikų pašaukimui;
  • piktnaudžiavau Dievo suteikta galia ir atsakomybe.
Vaikų:
  • neparodžiau pagarbos savo tėvams ir mokytojams;
  • nesistengiau įsiklausyti į tėvų ir vyresniųjų teisėtus reikalavimus ir patarimus;
  • pravardžiavau kitus žmones;
  • mušiau, skriaudžiau bendraamžius ir silpnesnius už mane.
Sutuoktinių:
  • bariausi, įžeidinėjau, žeminau, neįsiklausiau į kito šeimos nario nuomonę;
  • neišsaugojau ištikimybės žvilgsniu, žodžiu ir elgesiu;
  • ėmiausi kontracepcijos, kad būtų užkirstas kelias naujai gyvybei.
Artimųjų:
  • pasidaviau pykčiui, jaučiau neapykantą ir pagiežą, teisiau, nenorėjau atleisti dėl man padarytų skriaudų;
  • siekiau keršyti ir linkėjau bloga;
  • pavydėjau kitiems turimų gėrybių ir talentų;
  • apkalbinėjau, smerkiau ir šmeižiau kitus žmones;
  • nesąžiningai elgiausi ir vogiau;
  • apgaudinėjau, melavau ir netesėjau duoto žodžio;
  • pastūmėjau kitą į nuodėmes;
  • vartojau fizinį ar psichologinį smurtą, skriaudžiau kitus, nepadėjau vargšams;
  • turėjau nesantuokinių ar ikisantuokinių lytinių santykių;
  • pritariau ar kitaip prisidėjau prie aborto ar kieno nors žmogžudystės.
Nuodėmės prieš save:
  • pasidaviau puikybei, pykčiui ir egoizmui, didžiavausi prieš kitus;
  • negalėjau sau atleisti, pyktį nukreipiau į save;
  • tinginiavau, tuščiai leidau laiką ir taip apleidau savo įsipareigojimus;
  • persivalgiau, be saiko vartojau alkoholį, rūkiau;
  • vartojau narkotikus ar kitus kvaišalus;
  • pasidaviau azartiniams lošimams, praradau saiką, kai įnikau į kompiuterinius žaidimus, kitas pramogas;
  • žiūrėjau žiaurius ir neskaistumą skatinančius filmus;
  • neskaisčiai elgiausi su savo kūnu;
  • savo netinkamu elgesiu provokavau, papiktinau kitus.
Nuodėmės prieš kūriniją:
  • netausojau, laužiau ir gadinau daiktus, kurie man nepriklauso;
  • gamtoje elgiausi netvarkingai, palikau daug šiukšlių ir teršiau aplinką;
  • pasidaviau godumui;
  • turto, materialinės sėkmės siekiau kaip savo gyvenimo absoliutaus tikslo;
  • neatsakingai, išlaidžiai elgiausi su man patikėtomis gėrybėmis;
  • negrąžinau pasiskolintų daiktų;
  • žiauriai elgiausi su gyvūnais.
Plg. Vilniaus arkikatedros bazilikos informaciją.
Share by: