2018 05 26 Piligrimai lankėsi Agluonoje - Latvijoje

Domeikavos parapijos klebono kun. Gintaro Pūro palaiminti keturiasdešimt penki piligrimai po šešių valandų kelionės autobusu atvyko į Bikavos miestelį.

Bikavos parapijoje pal. arkivyskupas Teofilius Matulionis klebonu tarnavo devynerius metus. Tuomet dar jauno kunigo T. Matulionio sutelkta bendruomenė atstatė ir išgražino maldos namus. Reguliariai lankydamas parapijiečius dvasininkas išmoko latvių kalbą, įgijo pasitikėjimą tarp įvairaus amžiaus tikinčiųjų.

Nepaklusęs tuometinės caro valdžios konfesinių suvaržymų įstatymui, be leidimo pakrikštijęs stačiatikės motinos ligotą naujagimį, kun. T. Matulionis buvo laikinai nušalintas nuo bažnytinių pareigų. Atlikęs bausmę į Bikavos parapiją negrįžo, vikaru tarnavo Peterburge.

Arkivyskupo T. Matulionio mėgstamiausioje Bikavos parapijoje grožėjomės įspūdinga baltutėlaite gotikine Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia, šventorių puošiančia Dievo Motinos skulptūra.

Šventovės viduje apžiūrėjome pal. T. Matulionio kunigiškos tarnystės metus įamžinusių nuotraukų ekspoziciją. Bikavos parapijos klebonas kun. Ivarsas Vigulis įdomiai pasakojo apie pal. T. Matulionio veiklą parapijoje, liudijo apie stiprėjantį parapijiečių pamaldumą prašant palaimintojo arkivyskupo kankinio Teofiliaus užtarimo.

Agluonoje aplankėme didžiausią ir įžymiausią katalikų baziliką Latvijoje. Ekskursijos vadovas pasakojo apie didingo barokinio statinio istoriją, šventovę garsinantį Švč. Mergelės Marijos paveikslą.

Su domeikaviškiais piligriminėje kelionėje dalyvavo Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) rektorato kunigas Kazimieras Ambrasas SJ. Dvasininkas Agluonos bazilikoje aukojo Mišias. Prie stebuklais garsėjančio Švč. Mergelės Marijos paveikslo meldėmės už save, artimuosius, parapijos kleboną kun. Gintarą Pūrą, popiežių Pranciškų ir jo vizitą Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Rugsėjo mėnesį Šventasis Tėvas svečiuosis Latvijoje. Popiežius Pranciškus Mišias aukos Agluonoje – aikštėje prieš baziliką.

Kelionės pabaigoje dėkojome Dievui ir pal. Teofiliui Matulioniui už sėkmingą kelionę.

Praeitais metais birželio 25 dieną Vilniuje paskelbus palaimintuoju vyskupą ir kankinį Teofilių Matulionį, daugelio tikinčiųjų širdyse buvo sužadintas didelis noras sužinoti apie jo gyvenimą kuo daugiau, perimti jo išmintį, dvasinę patirtį. Dėl to pasirodė ne vienas dokumentinis filmas, ne viena knyga, skirta Teofiliui Matulioniui, piligrimai plūstelėjo į su palaimintojo gyvenimu susijusias vietas Lietuvoje ir užsienyje. 

Ir mums, Domeikavos bendruomenei, augo troškimas geriau pažinti palaimintąjį, tokį norą skatino ir Domeikavos klebonas Gintaras Pūras. Šis troškimas išsipildė gegužės 26 dieną, kada 45 piligrimų grupė leidosi į kelionę į Latviją, Bikavą ir Agluoną, palaimintojo Teofiliaus Matulionio keliais. Piligrimus visos kelionės metu lydėjo, dvasiškai stiprino, laimino, klausė išpažinčių kunigas jėzuitas Kazimieras Ambrasas, kuris jau pačioje kelionės pradžioje kiekvienam suteikė asmeninį palaiminimą.

Vienas iš svarbiausių kelionės tikslų buvo pasiekti pirmąją ir mėgstamiausią Teofiliaus Matulionio parapiją, - Bikavą, iki kurios autobusas važiavo 6 valandas. Pakeliui piligrimai meldėsi rožinį, buvo skaitomos ištraukos iš kunigo mons. dr. Algirdo Jurevičiaus knygos „Sisipažinkime – esu Teofilius“, kuri dar labiau priartino palaimintąjį, leido suvokti, kokia jam buvo svarbi Latvija, Latgala, jo parapija, kaip greitai jis stengėsi išmokti ne tik latvių kalbą, bet ir latgalių tarmę ir kad greičiau jos mokytis labiausiai jį motyvavo troškimas bendrauti su vietos žmonėmis, vykdyti mėgstamiausią sau nuodėmklausio tarnystę, kalbėtis su vaikais, kuriems visada palaimintasis kišenėse nešiodavosi dovanėlių, – saldainių ir šventųjų paveikslėlių. Kelias momentais buvo ir dulkėtas, ir nepatogus, tačiau besimeldžiant, beklausant skaitomos knygos, bebendraujant, jis visai neprailgo, net garbingo amžiaus močiutės šypsojosi ir niekuo nesiskundė. 

 Atvykus į ryškia saulės šviesa apšviestą Bikavą, nustebino akinančio baltumo bažnyčia, o prie jos ypatinga ramybe dvelkianti Marijos skulptūra. Įėjus į bažnyčios vidų, visi su džiaugsmu pamatė, kaip labai gyvas joje yra palaimintasis: visas bažnyčios priekis buvo užpildytas dideliais lakštais fotografijų, atspindinčių visus pagrindinius jo gyvenimo etapus. Ačiū Bikavos bažnyčios klebonui Ivarsui Viguliui, kuris mūsų belaukdamas, per visą bažnyčią nutiesė raudoną kilimą. Bažnyčios viduryje suklaupę piligrimai Teofiliaus Matulionio vardu, 84- ąjį gimtadienį minėjusio tėvelio Kazimiero rankomis, vėl gavo asmenį palaiminimą. 

Ne kartą lankant šventosios Faustinos Kowalskos namelį Vilniuje, Dievo Gailestingumo šventovę, mačiau daug piligrimų iš Lenkijos, kurie atvyko į Lietuvos sostinę daugiausiai dėl to, kad troško pabūti tose vietose, kur gyveno ši Lenkijos šventoji, pasivaikščioti jos takais, pamatyti autentišką Dievo Gailestingumo paveikslą. Ir Vilniuje ji išties gyva. Ir kaip gera patirti ir suvokti, kad ir mūsų mylimas palaimintas Teofilius yra gyvas ir mylimas ne tik lietuviams, bet ir latviams, kad labai stipriai justi jo dvasia Bikavoje. (Įdomu, ar Rusijoje, kuri nuolatos buvo palaimintojo Teofiliaus širdyje ir mintyse, jis taip pat gerbiamas? Reikėtų pamatyti.). Prieš išeidami iš bažnyčios, kaip ypatingą dėkingumo latviams ženklą, tėvelio Kazimiero Ambraso išmokyti, piligrimai latviškai sugiedojo sveikinimo giesmę.

Išvykus iš Bikavos, kita kelionės vieta buvo įžymioji Latvijos šventovė, tokia pat svarbi latviams kaip mums Šiluva, Agluonos bazilika. Piligrimams suvokti Agluonos bazilikos didybę, švetojo Marijos paveikslo ypatingumą, didžiosios Agluonos atlaidų dienos – Žolinės – svarbą, padėjo šaunus gidas latvis Kaspars, kuris, beje, visai neblogai kalbėjo ir lietuviškai. Jis piligrimus pavedžiojo po visą bazilikos teritoriją, daug ką papasakojo, pateikė istorinių žinių apie bazilikos atsiradimą, apie jos statybų etapus, apie joje vykstančius stebuklus ir apie tuos tūkstančius piligrimų, kurie kasmet suplūsta į Agluoną per didžiuosius atlaidus. Bet tai ne viskas. Agluonoje taip pat mūsų laukė ne mažesnė staigmena. Nors buvo šeštadienis, vestuvių ir krikštynų metas, mums buvo suteikta galimybė aukoti šventąsias Mišias prie stebuklingojo Mergelės Marijos paveikslo, esančio pagrindiniame altoriuje, girdėti tėvelio Kazimiero nuostabų pamokslą apie šventųjų Mišių ypatingumą, šventumą, apie būtinybę jas ne „išklausyti“, bet ypatingu būdu išgyventi, patirti. 

Kelionė kiekvienam padovanojo savo dalį: vienam galbūt pirmąjį artimesnį santykį su palaimintuoju Teofiliumi, kitam gilesnį Mišių suvokimą, džiaugsmą giedoti, melstis, dainuoti, kalbėtis, vaišintis kai kurių Domeikavos moterų darželiuose išaugintomis daržovėmis, dalintis su meile pagamintu maistu... Visiems tai buvo nuostabi bendrystė, stiprinanti ir apjungianti parapiją. Ši graži intencija , subūrusi grupę piligrimų, gali būti suvokiama kaip ypatinga palaimintojo dovana Domeikavos bendruomenei. Šventieji daro stebuklus, tik reikia jų prašyti.